Saksofonas
Muzika yra mano laimė ir liūdesys, tai visos mano sukauptos
patirties ir minčių išraiška. Tai priešybių sąveikavimo erdvė,
kurioje lyg spalvų paletėje gimsta įvairiausi atspalviai ir
ekspresijos.
Rimčiau muzika susidomėjau jau baigęs muzikos mokykloje saksofono
specialybę, būdamas 15-16 metų. Tuo metu mano draugas, bosistas
Mantas kūrė grupę ir pakvietė mane groti kartu - taip gimė pirmoji
mano grupė "Cunami“, kurioje pajutau pirmąjį muzikos skonį. 2004
metais įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos Konservatorijoją ir
toliau tęsiau muzikines paieškas. Ten sutikau daug puikių žmonių.
Konservatorijoje praleidau daug gero ir naudingo laiko. Pradėjau
formuotis kaip muzikantas ir žmogus. Ypač tai skatino garsai
sklindantys iš "garsiakalbio“. Naktimis net užmigti negalėjau, nes
galvoje vis kažkas skambėjo. Tada ir pajutau, kad galiu groti
džiazą. Nors žinių turėjau nedaug, bet tai buvo mano genuose.
Vėliau sekė studijos Vilniaus Kolegijos Menų Fakultete, ten tęsiau
jau pradėtą muzikinių paieškų, savęs pažinimo, patirties kaupimo
darbą. Tada dar neturėjau pastovaus muzikinio kolektyvo, tad tekdavo
tenkintis pavieniais grojimais – naktiniais "jam session“ ir S.
Didžiulio ansambliu. Vėliau sekė kitas periodas. Gerai prisimenu tą
vakarą, kai man paskambino Linas Karaliūnas ir pakvietė groti kartu.
Tai buvo 2008 vasario 14d. Nuo to laiko mes pamilome vienas kito
grojimą. Tada prasidėjo mano atsakingesnis muzikavimas, nes prieš
tai buvau vienišas „stepių vilkas“ ir ieškojau žmonių su kuriais
būtų gera groti ir bendrauti. Čia aš atradau tris sielos brolius,
bendraminčius, kurių man labai trūko. Ši komanda man buvo lyg Dievo
dovana – iš jų daug išmokau ir visi mes vienas iš kito pastoviai
mokomės. Dirbdamas su kvartetu įgavau daug muzikinės ir gyvenimiškos
patirties. Esu jiems dėkingas už teisingą kritiką ir patarimus,
impulsus tobulėjimui. Esu dėkingas savo dėstytojams G. Remeikiui, L.
Miliauskui ir J. Maksimovičiui iš kurių gavau vis skirtingos
informacijos, kaip prieiti prie muzikos ir tobulėti.